Slaugytoja Rūta: „Norvegų kalbos iššūkis nebuvo lengvas, bet rezultatas – daugiau nei to vertas!“

Norvegijos sveikatos priežiūros centre slaugytoja dirbanti Rūta Sakalauskienė (48 m.) tvirtina, kad nors nuo nulio mokytis naujos kalbos penktą dešimtį bebaigiančiam žmogui nėra taip paprasta, bet įdėtas darbas ir ryžtas atsipirko su kaupu: „Ar buvo sunku? Sunkiau nei maniau. Ar buvo verta? Visu šimtu procentų – taip!“

„Buvau viena vyriausių „Centric Care“ tais metais organizuoto specializuoto norvegų kalbos kurso dalyvių. Negana to, nelaikau savęs gabia kalboms, todėl nusprendusi pasukti karjeros kelią kita kryptimi ir išvykti dirbti į Norvegiją, supratau, kad didžiausiu iššūkiu taps būtent kalbos mokymasis. Taip ir buvo, – prisimena pradžią Rūta. – Vis dėlto, kaip sakydavo mano močiutė: jei žmogus išmokė mešką šokti, tai ir žmogų galima išmokyti bet ko. Žinojau, kad bus sunku, reikės daug dirbti, ir buvau tam nusiteikusi“.

Apsupo save norvegų kalba

Rūta sako, kad nors tikrai nebuvo grupės pirmūnė ir savo pasiekimais nuolat tekdavo vytis kitus kursų dalyvius, tačiau ūpo tai nenumušė, tik skatino dėti dar daugiau pastangų. Įsiklausydama į kiekvieną dėstytojo duotą patarimą, užsikabindama už kiekvienos per paskaitas išgirstos idėjos, kaip dar būtų įmanoma palengvinti naujų žodžių ir gramatinių formų įsiminimą, pasistengė, kad norvegų kalba ją lydėtų visur: „Dar ir dabar namuose liko kabėti suklijuoti lapeliai su žodžiais – kad gamindama maistą ar plaudama indus turėčiau juos prieš akis ir galėčiau mokytis. Nuolat dūgzdavo įjungtas kompiuteris, kalbantis norvegų kalba. Persistačiau norvegų kalbą telefone, todėl visais socialiniais tinklais, elektroniniu paštu ir programėlėmis naudojausi tik matydama norvegiškus užrašus. O prasidėjus karantinui, apskritai ėmiau visų naujienų klausytis tik norvegiškai“.

Padeda vietinių palaikymas

Gegužę pabaigus kursus, jau mėnesį Rūta sėkmingai dirba vieno nedidelio Norvegijos miestelio sveikatos priežiūros centre ir džiaugiasi, kad gali sėkmingai susikalbėti ne tik parduotuvėje ar autobuse, bet ir su kolegomis bei pacientais. „Aišku, kad norvegiškai norėčiau kalbėti geriau – pavyzdingai, išraiškingiau. Bet kol kas džiaugiuosi, kad galiu susikalbėti gatvėje, su kaimynais, kad mane supranta kolegos, o aš – juos,“ – sako lietuvė.

Patekusi į regioną, kalbantį dialektu, pirmomis savaitėmis Rūta dažnai pašnekovą pristabdydavo, prašydavo pakartoti, nes ne viską suprasdavo. Bet nuo pirmų dienų optimistiškai nuteikė pati norvegiška bendravimo kultūra ir požiūris į kitą žmogų: „Niekas nežiūri į tave kreivai, jei paprašai pakartoti ar papildomai paaiškinti. Žmonės nesusierzina matydami, kad man reikia pagalbos ar laiko pagalvoti. Vos išgirdę, kad nesu vietinė, norvegai labai geranoriškai palaiko, pagiria, kad puikiai kalbu“.

Namų ilgesio nejaučia

Mėnesį svečioje šalyje praleidusi Rūta tvirtina nejaučianti nei adaptacijos sunkumų, nei namų ilgesnio – keturis vaikus užauginusi moteris sako, kad šiuolaikinės technologijos leidžia betarpiškai bendrauti su artimaisiais, kiek tik norisi. „Gyvenu ir dirbu mažyčiame miestelyje, kuris, teturėdamas vos 2,5 tūkst. gyventojų, stebina savo infrastruktūra. Tarkime, turi stadioną, dvi bibliotekas, kino teatrą. Kelis tokius miestelius aptarnaujančiame sveikatos priežiūros centre rūpinamasi apie pusšimčiu pacientų, yra šeši skyriai, dalis ligonių prižiūrimi namuose,“ – apie savo aplinką pasakoja slaugytoja. Paklausta, kokių papildomų profesinių įgūdžių tenka mokytis naujajame darbe Norvegijoje, Rūta sako, kad per ilgus jos darbo metus ir turtingą patirtį sukaupti profesiniai įgūdžiai čia daugiau nei pakankami ir labai vertinami.

Tarp labiausiai į akis krentančių skirtumų Rūta mini platesnį slaugos priemonių pasirinkimą ir tai, kad kiekvienas – gydytojai, slaugytojai, padėjėjai ir kitas personalas – dirba kaip vieninga komanda. „Rūpinamasi tiek pacientu, tiek darbuotoju: jau pirmą dieną naujajame darbe man buvo parodyta – štai, čia yra soliariumas, kuriuo gali naudotis, o čia treniruokliai, kuriais gali sportuoti po darbo. Gydytojai, padėjėjai, slaugytojai kartu pietauja, geria kavas ar šnekučiuojasi per pertraukėles. Labai vertinu iš visų pusių tvyrančią pagarbą – tiek iš medikų vieni kitiems, tiek iš pacientų ir jų artimųjų,“ – džiaugiasi Rūta.

Ateina motyvuoti ir nusiteikę dirbti

Kasmet specializuotus slaugytojams skirtos norvegų kalbos kursus organizuojančios „Centric Care“ personalo vadovė Liudmila Gerasimova sako, kad paprastai į kursus ateina stipriai motyvuoti slaugytojai: „Pasikalbėję konsultacijose, išsiaiškinę visus darbo Norvegijos gydymo įstaigose niuansus, į kursus žmonės ateina mokytis kalbos jau tvirtai apsisprendę ir nusiteikę dirbti. Kaip rodo mūsų patirtis, nėra amžiaus cenzo, kuris trukdytų sėkmingai išmokti susikalbėti norvegiškai – tiek kasdieniame gyvenime, tiek kalbantis specializuota kalba ligoninėse, slaugos namuose ar sveikatos priežiūros centruose. Pagaliau, mes ir esame tam, kad padėtume žmonėms realizuoti jų svajones – ir padedame visapusiškai, tiek mokantis kalbos, tiek įsikuriant Norvegijoje“.

Visus, besidominčius galimybe dirbti slaugytoju Norvegijoje ir norinčius jau šį rudenį pradėti mokytis norvegų kalbos, „Centric Care“ kviečia užsiregistruoti asmeninei konsultacijai ir gauti išsamius atsakymus į iškylančius klausimus: http://centriccare.lt/susitikimas/

Plačiau